išrėkti

1 išrė̃kti, -ia (ìšrėkia), ìšrėkė 1. intr. rėkiant išeiti: Visi vaikai ìšrėkė, išlėkė į upę Ėr. 2. intr. DŽ¹, Krsn pajėgti rėkti: Tai kas, kad anas išrėkia, svarbu, kad [daina] gražiai skambėtų Sug. Aš jau neìšrėkiu [, vilką pamačiusi] Rud. ^ Gerklė išrėktų, bet žodžių neranda KrvP(Kč). ║ rungtis rėkiant: Moteriškei per varžytines sunku ir išrėkti, visi labai varos Jnšk. 3. intr. Š, DŽ¹ kurį laiką rėkti: Visą naktį ìšrėkiau, kad skaudėjo, tai skaudėjo! Pc. Visą naktį išrė̃kęs, vaikas dabar užkimo ir visiškai nebeišrė̃kia Š. Visą savaitę iškentėjau, ìšrėkiau Ėr. 4. tr. rėkiant pasakyti, ištarti: Vėjo vanagėlis mirdamas išrėkė baisų prakeikimą ir daugiau nekrustelėjo Mš. Didžiausios sėkmės! – vienbalsiai darniu choru išrėkėme atsisveikinimą sp. Eikit lauk! – paskutinį žodį Noreika išrėkė spiegiamai J.Avyž. Siūlė kandidatūras. Išrėkė kokią dešimt pavardžių rš. Kole visus savo ligos sopčius išrėkiau vilko balsu! Ml. Plačianosė beždžionė supykusi išrėkia bent šešis atskirus garsus rš. | refl.: Kas turėjo tik gerą kakarinę, jiems irgi buvo leista išsirėkti rš. 5. tr. rėkimu pamėgdžioti: Julė teip gražiai išrėkia pelėdą Db. 6. tr. DŽ, Alv smarkiai išbarti, išplūsti: Išrėkė, iškeikė, ka nors būt už ką Gs. Įėjo Jonas, supykęs numetė katę nuo suolo ir moteris išrėkė, kam milžtuvę padėjo po kojų Ašb. Per tokį ir šiokį jį išrėkė OsG136. Žodis nepatiko, tuoj išrėkia mane Jnšk. Išrė̃kusi pradėjo nešnekėti Kt. 7. refl. M pakankamai prisibarti: Išsìrėkiau, net ant širdies lengviau pasidarė Slm. Nelabai aš daboju: išsirė̃ks ir nustos Skdt. 8. tr. rėkiant išprašyti: Lauk lauk, prašyk prašyk, kol išrėksi uždirbtą skatiką LzP. Kiek davė žemės, tiek gana – daugiau neišrė̃ksi Ėr. Jos te riejos kelias dienas, ale ìšrėkė anos brigados moterys, kad jom padėt ravėtų Slm. 9. tr. DŽ, Arm, Ds, Vlkv garsiai šaukiant, rėkiant sugadinti, pažeisti: Nuo tų dainavimų jau mano gerklė išrėktà Ig. Vaikai, jūs man galvą išrė̃ksit! Alk. Gal jau ir bambas išrė̃ks, šit (per daug) bedainuodami Trgn. 10. tr. labai verkiant, pažeisti: Ka būč galvos neišrė̃kusi, tai būč protinga Žr. Kai mažas buvo, tai dar rėksnys būdavo: berėkdamas ir vidurius išrėkė (pradėjo žemyn dribti), turėjau su diržiuku veržt Gs. Kad kylos neišrėktų̃ vaikas Dglš. | refl. tr.: Kroklė, y[ra] bambą išsirė̃kusi Rdn. 11. intr. kurį laiką verkti: Kai tėtė numirė, tris dienas be perstojo ìšrėkiau Pnd. Ìšrėkiau visą naktį – pavogė piningus Rdn. 12. refl. įsinašinti verkti: Išsibudina, išsirė̃kia ir nebeužminga Ėr. Buvo mažas, išsìrėkė ir susirgo Lnkv. 13. refl. Š išsiverkti: Vienatinė Marijonos pramoga buvusi išeiti į Popšutės girelę ir ten, susiėmus galvą, visu balsu išsirėkti Vaižg. 14. refl. verkiant užaugti: Gal išsirė̃ks, užaugs kaip norintais tas čiauškalelis Krš. 15. tr. Jrb verkiant atgauti, pasiekti: Nėko nebišrė̃ksi, nebiškroksi – mirė, i tiek Krš. 16. tr. rėkiant išprašyti (apie gyvulius, paukščius): Nabagas [katinas] rėkė rėkė, led ìšrėkė šmotelį duonos Bsg. ║ rėkiant išpranašauti: Kai tik varnos ima rėkt, tai darganą ìšrėkia Prn. Kažno kam pelėda krikštynas išrė̃ks – niaugi man senai? Ut. \ rėkti; aprėkti; atrėkti; darėkti; įrėkti; išrėkti; nurėkti; parėkti; parrėkti; perrėkti; prarėkti; prirėkti; razsirėkti; surėkti; užrėkti